Tarpkultūrinis festivalis
Trakų kultūros rūmai vykdo projektą „Turizmo ir kultūros puoselėjimas Trakuose ir Gižycko regione”, finansuojamo iš Europos regioninės plėtros fondo pagal 2014–2020 m. programą „Interreg V-A Lietuva – Lenkija“. Projekto tikslai – skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą prisidedant prie kultūrinio abiejų miestų patrauklumo, Lietuvos ir Lenkijos lygmenyje pristatyti savo regiono kultūrą, išsaugoti jo identitetą ir jį perduoti jaunajai kartai. Veiklomis norima išskirti bei pabrėžti Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį panašumą, atsižvelgiant į šalių panašumus ir skirtumus. Didžiausias dėmesys skiriamas etninės kultūros sritims – amatams, šokiui, tautiniui kostiumui, ieškant tarpusavio sąlyčio taškų, stiprinančių tarptautinius santykius.
Š. m. Liepos 4 – 6 dienomis vyko viena iš INTERREG Lietuva – Lenkija projekto veiklų – „Tarpkultūrinis festivalis“, kurio metu į Trakus atvyko svečiai iš Gižycko seniūnijos, kultūros ir rekreacijos centro „Wilkasy“. Svečiai lankėsi gražiausiuose Vilniaus miesto kampeliuose ir Trakų pilyje, sudalyvavo edukaciniame 2-jų dalių seminare, kurio metu aptartos abiejų tautų kultūros panašumai ir skirtumai. Pirmoje seminaro dalyje folkloro grupė „Ratilai“, vad. Darius Mockevičius supažindino Gižycko vaikus ir jaunimą su lietuvių liaudies šokiais, dainomis, kvietė visus į bendrus ratelius ir žaidimus. Dalyviai entuziastingai įsitraukė į smagią ir energingą programą. Antroje seminaro dalyje Waldemar Albowicz, kultūros ir rekreacijos centro „Wilkasy“ lektorius vaizdžiai pristatė Didžiųjų Ežerų Krašto (Mazūrijos ežerai) tradicijas, folklorą, senovinius lenkų liaudies žaidimus.
Liepos 6 d. gražiausiame Trakų kraštovaizdyje, priešais senąją pilį skambiai praėjo tarpkultūrinis festivalis „Čia mūsų gimtinė, čia mūsų namai“, kuriame tarp daugelio tautinių mažumų meno kolektyvų savo krašto kultūrą pristatė Gižycko lenkų šokių ir dainų kolektyvas „ZPiT Niegocin“ iš kultūros ir rekreacijos centro „Wilkasy“. Jaunieji dalyviai atliko nuotaikingą šokių ir dainų programą. Žiūrovus sužavėjo atlikėjų spalvingi kostiumai, šypsenos ir polėkis. Festivalyje taip pat dalyvavo Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių, totorių, žydų, rusų, karaimų, romų, baltarusių meno kolektyvai. Pagrindinė renginio mintis bei tikslas – tautų kultūrų meno bei kulinarinio paveldo pažinimas, tarpusavio bendravimas, skatinimas visiems gyventi santarvėje ir dermėje. Dalyvavę festivalyje ne tik stebėjo meninę programą, bet ir skanavo totorių kulinarinio paveldo patiekalų – plovo, koldūnų, gardžiojo totorių pyrago – šimtalapio.
Liepos 21 d. Trakų kultūros rūmuose buvo pristatyta foto paroda „TRAKAI – GIŽYCKO: kultūriniai panašumai“. Šia paroda norima pabrėžti Trakų ir Gižycko kultūrinį panašumą. Nuotraukose atsispindi tautinis kostiumas, kulinarinis paveldas bei užburiantys didžiųjų Mazūrijos ežerų krašto vaizdai. Du miestus sieja ne tik graži partnerystė, bet ir kalbų kilmė bei istorija. Gižycko apylinkės dažnai vadinamos tūkstančio ežerų kraštu. Miestą didieji Mazūrijos ežerai supa iš visų pusių, nes jo dalis įsikūrusi saloje. Gižyckas laikomas vienu didžiausių šalies turizmo ir poilsio centru, sulaukiančiu daugybės turistų, tad jis daug kuo panašus į Trakus. Artima kaimynystė ir bendra valstybių istorija paveikė Lietuvos ir Lenkijos gastronomijos kultūrą. Jei lenkai ir lietuviai rengtų nacionalinių patiekalų parodą, abiejų pusių stalai, ko gero, būtų bemaž vienodi. Abiejų tautų patiekalai yra sotūs, sunkoki, valgoma nemažai mėsos, maistui vartojamos labai įvairios grūdinės kultūros. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra vieningo tautinio kostiumo. Tautiniai rūbai, nuėjo ilgą raidos kelią, ne kartą kritikuoti, nuvertinti, atkurti ir perkurti, tapo tautos materialine vertybe, padedančia formuoti, brandinti tautinę savimonę. Jis buvo labai įvairus: skirtas išeigai ir kasdienai, įvairioms šventėms, skirtingai dėvimas ir gaminamas pagal atskirus Lietuvos ir Lenkijos regionus.
Projektas „Turizmo ir kultūros puoselėjimas Trakuose ir Gižycko regione” suteikė tarptautinio bendradarbiavimo galimybes tarp Lietuvos ir Lenkijos šalių, labiau pažinti vieni kitų kultūrą, įžvelgti jų panašumus ir skirtumus, kurie neretai mus jungia ir artina.
